Biotualeto statyba
1. KOMPOSTINIS BIOTUALETAS: istorija, nauda, gamyba
1.1. Iš tualeto istorijos
Tualeto istorija skendi amžių ūkuose. Tai, ką atkasa archeologai ir perskaito istorikai tėra menka tualeto biografijos dalis. Daug faktų gali būti ginčijami arba gana prieštaringai interpretuojami. Tikriausiai, taip yra todėl, kad objektas labai subtilus ir ištisus šimtmečius ši tema buvo laikoma tiesiog nepadoria.
Galima ginčytis, kada atsirado pirmasis tualetas, veikiausiai tik tada, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir didesnėmis grupėmis. Antikos miestas be tualeto jau negalėjo išsiversti. Viduramžių Europos miestuose primityvūs bevandeniai tualetai buvo pilyse, tačiau tūkstančius metų nešvarumai buvo nukreipiami į vandens telkinius, ypač upes ir upelius. Didėjant gyventojų koncentracijai tai tapo vienu didžiausiu gamtos užteršimo ir ligų šaltiniu.
Pirmajam sėdimam tualetui apie penki tūkstančiai metų – jis buvo pastatytas šumerų karalienei 2600 metais prieš Kristų. Jį galima pamatyti britų tualeto muziejuje. Panašius, bet jau ir visuomeninius, tualetus turėjo egiptiečiai, škotai, Kretos gyventojai, senovės romėnai, indai. Bendras jų veikimo principas – atmatos patekdavo tiesiai į upę, ežerą, jūrą kanalizaciniais kanalais ir dažniausiai nuplaunamos vandeniu.
Viduramžių Europa higienos požiūriu tarytum pamiršo senovės pasiekimus ir turėjo daryti savo atradimus. Tokiuose dideliuose miestuose kaip Paryžius ar Londonas, tualetų visai nebuvo. Yra ne vienas dokumentuotas liudijimas, kad net karalių rūmuose dvariškiai savo natūralius poreikius tenkindavo parke, bet kuriame tamsesniame rūmų kampe, židinyje, balkone, po laiptais ir panašiai.
Miestiečių namuose populiariausias buvo molinis naktipuodis. Jis buvo laikomas miegamajame arba atskiroje nedidelėje patalpoje, vadinama „garderobu“ arba „slaptąja kamarėle“. Kamarėlėje stovėdavo kėdės pavidalo baldas vadinamas štolcu. Tai baldas, panašus į tą, ant kokio mūsų laikais sodinami kūdikiai. XIX amžiaus dvaruose ir ponų dvareliuose tos kamarėlės buvo vadinamos kakuarais. Technologija nepasikeitė: indo turinys būdavo išpilamas tiesiog į gatvę arba į didesnę talpą ir išvežamas bei išpilamas į laukus ar vandenį.
Manoma, kad nuplaunamą tualetą išrado Leonardas da Vinčis, tačiau kaip ir ne vienas jo išradimas, jis nebuvo įgyvendintas. 1596 metais nuplaunamo klozeto projektas buvo pasiūlytas anglijos karalienei Elžbietai I, tačiau ji neįvertino išradimo, ir jis buvo pamirštas porai šimtų metų.
Kaimas turėjo mažiau problemų. Gamtiniai reikalai (ir Lietuvoje taip pat) būdavo atliekami gamtoje – už tvarto vasarą arba tvarte žiemą. Medinės būdelės (išvietės), manoma, Lietuvos miestuose, dvaruose, klebonijose jau buvo žinomos XVII – XVIII amžiuje. XIX amžiaus pradžioje jos atsirado Dzūkijoje, Suvalkijoje. Vincas Kudirka satyroje „Cenzūros klausimais“ rašė:
„Juk tą būdelę – persiprašydamas vištas, pavadinsiu ją tupykla – įvedė į mūsų kaimus kunigai. Pirmiausia pradėjo statyti tupyklas, žinoma, kunigams įsakius, už šventoriaus prie kaimo koplytėlių, kur būdavo atlaidai. Per tokius atlaidus moters, nežinodamos tam tikro tupyklų sieko, pasidėdavo juose pundelius su krupnikėliu ir užkandžiais. Ilgainiui atsirado jau ir pas tūlus ūkininkus – arba ten, kur leisdavo vaikus į kunigus, arba vėl ten, kur tankiau atsilankydavo kunigai. Iš pradžių žmonelės stebėjosi išvydę tokias įtaisas: malūnas ne m,alūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta. Šiandien nors ne visi ūkininkai turi įsitaisę tupyklas, bet visi jau mūs krašto žmonės numano jų prasmę ir bobos pundelių jose jau nepasideda“. (V.Kudirka. Raštai, t. I, Vilnius, 1989, p. 151.).
Šiandieninio kaimo išvietė, jei pastatas nėra prijungtas prie vandentiekio, dažniausiai tebėra primityvus išgriebiamasis tualetas. Jį įsirengti labai paprasta, kiek daugiau pastangų reikia išmatų duobei sutvarkyti. Tačiau higienos požiūriu jis gana primityvus: net įrengus ventiliaciją, sunku išvengti smarvės, nes puvimo procesui nepakanka oro, jame veisiasi musės ir kiti parazitai, duobė sunkiai valoma, tad dažniausiai tualetas tiesiog perkeliamas į kitą vietą, o duobė užkasama.
Pažangesnis pudros tualetas jau taip pat žinomas nuo seno. Jo įranga nesudėtinga, išmatos dažniausiai užpilamos durpėmis (jos turi būti sausos).
Žemiau pateikiamas paprasčiausių tualetų aprašymas iš prieš penkiasdešimt metų išleisto namų ūkio vadovėlio. Patarimai gali praversti pagerinant jau esamą lauko tualetą. Tačiau nuo tų palyginti netolimų laikų kaimiško lauko tualeto įranga ir atliekų šalinimo būdas mažai pasikeitė.
I intarpas
Tualetų klasifikacija
1. Stacionarus vandeniu nuplaunamas, kitaip – vaterklozetas; iš čia ir dar neseniai populiarus užrašas ant tualetų durų - „WC“; XX amžiaus pradžioje ispanų kompanija "Unitas“ kirčiuojamas pirmas skiemuo) pradėjo masiškai gaminti vaterklozetų konstrukcijas – sėdynę ir vandens bakelį ties lubomis – taip atsirado unitazo pavadinimas.
2. Išgriebiamasis (iškasamasis) – šiandien dažniausi ten, kur nėra vandentiekio ir kanalizacijos;
3. Separavimo – dažniausiai matomas kilnojamas tualetas, kuriame fekalijos atskiriamos nuo šlapimo;
4. Cheminiai – tualetai, kuriuose atliekų utilizacijai naudojamos cheminės medžiagos;
1)Sausasis – dažniausiai lauko, sodybos tualetas, kuriame atliekos užpilamos žemėmis, durpėmis, pjuvenomis ir pan. (kitaip – pudros klozetas);
2)Biotualetas, jame biologinėmis medžiagomis veikiamos atliekos suskaidomos iki nekenksmingų medžiagų ir greitai dingsta kvapas;
3)Kompostinis biotualetas – separavimo ir sausojo tualeto derinys su būtinu kompostavimu, apie kurį ir kalbama šioje brošiūroje.
II intarpas
Kolūkietiška išvietė
Didžiausias parazitų veisimosi šaltinis yra išvietė. Patogiausia, žinoma, kai išvietė yra šildomoje patalpoje, pavyzdžiui, pačiame gyvenamajame name. Tokios išvietės gali būti arba nuplaunamos, arba vėdinamos. Nuplaunamos išvietės yra geriausios, bet jas galima padaryti tik tuomet, kai kolūkis yra įsirengęs vandentiekį ir kanalizaciją. Jei šių įrengimų nėra, galima nesunkiai pasidaryti vėdinamą išvietę. Atskirame, maždaug pusantro-dviejų metrų ploto kambarėlyje, ne toliau kaip 2-3 metrai nuo kamino, iškasama ir išbetonuojama duobė taip, kad pro išlaukinėje sienoje esančią sandariai uždengtą skylę būtų galima duobę išvalyti. Duobė vėdinama pro papildomą kanalą, išvestą kamine .
Vis dėlto kaime dažniausiai naudojamasi šaltomis, lauke statomomis išvietėmis. Jos statomos paprastai už ūkinio trobesio. Kad srutos nepatektų į dirvą, geriausia duobės sienas ir dugną išbetonuoti. Iš duobės vedamas iš lentų sukaltas vėdinimo vamzdis. Skylė, skirta duobei valyti, sandariai uždengiama nuolaidžiu dangčiu. Jei norima pašalinti iš išvietės sklindantį blogą kvapą, patariama į duobę nuolatos paberti smulkių durpių arba sausų žemių, kurioms išvietėje prie sienos galima sukalti iš lentų dėžę.
Kad durpių kiekvieną kartą iš dėžės samstyti ir berti į skylę, viršuj jos padaromas dėžutės pavidalo dangtis su įstriža kiauryme apačioje. Į dėžutę-dangtį, atstūmus viršuje esančią lentelę, beriamos sausos smulkios durpės. Uždarius dangtį, pačios durpės pabyra pro įstrižą dėžutės kiaurymę į skylę.
Šaltinis: Kolūkietės namų ūkis. Vilnius, 1958, p. 12-13.
1.2. Bevandenis kompostinis biotualetas
Jo privalumai. Bevandenis kompostinis tualetas – paprastas ir nebrangus separavimo ir sausojo tualeto hibridas. Tokį pasigaminti nėra daug sudėtingiau nei visiems žinomą išvietę (X intarpe pateikiami ir sudėtingesni kompostiniai tualetai). Jam nereikalingas vanduo, jis pakankamai gerai apsaugotas nuo vabzdžių ir parazitų. Jeigu ventiliacija gera – nėra kvapo. Tualeto valymas nesudėtingas ir jei naudojimas nėra labai intensyvus, užtektų jį valyti kartą per metus. Tokie tualetai gali būti statomi ir trumpalaikio poilsio vietose, pavyzdžiui, reikiamai izoliavus net arti vandens telkinių, kur daugiausia žmonių susirenka vasarą. Tiesa, kompostavimas yra būtina sąlyga efektyviai sunaudoti atmatas, tačiau būtina kompostuoti arba išvežti į vandenvalos įrenginius ir paprasčiausio tualeto atliekas, nes kitaip paviršinė dirvožemio tarša gali būti labai ženkli.
Kur statyti, nuo ko pradėti Pirmiausia atsižvelgtina į sanitarinius reikalavimus, t.y. , net manant, jog izoliacija labai gera, tualetą reikėtų statyti ne arčiau 20 m nuo šulinio, gyvenamojo namo ar kitos vietos, saugotinos nuo užteršimo. Geriausia pasirinkti iškilesnę paviršiaus vietą su nuolydžiu, kalvelę, tada mažiau reikės pastangų kasant filtracijos kanalą, turint galvoje, sankaupų indo aukštį. Jei bus statoma lygioje vietoje, reikia planuoti kelti tualeto pagrindą iki sankaupų indo aukščio. Indas fekalijoms gali būti parinktas pagal galimybes ir šeimos narių, naudotojų skaičių – tai gali būti nebereikalingas pakankamai didelis katilas, kuriame kažkada buvo verdamas jovalas, statinė, aukštesnių kraštų vonelė, kubilas ir panašiai. Jį reikės sugręžioti ir iš vidaus pritvirtinti smulkų metalinį ar plastmasinį tinklelį, kad fekalijos liktų talpoje, o šlapimas lengvai ištekėtų į filtravimo tranšėją. Išvalymui talpa turi būti lengvai ištraukiama iš tualeto nišos, tad prie jos dugno naudinga pritvirtinti pavažas arba ratukus.
Geriausias – smėlingas gruntas. Jį lengva kasti, nuotekos greitai susigers į gruntą, mažiau pastangų reikės filtravimo tranšėjai įrengti.
Pamatas ir pagrindas Jei tualetas bus statomas iš lentų, jam pamatai nereikalingi, o žemiau grindų jis laikysis ant to paties karkaso, prie kurio tvirtinamos sienos. Tiesiog reikės parinkti ilgesnius 10 x 10 cm tašus (tualeto aukštis + iškasos aukštis, tarp grindų ir talpos paliekant apie 5 cm tarpą) arba plonus rastus. Kadangi iškasa-niša talpai tiesioginės drėgmės nebus veikiama, jos sienos, kad žemės neužgriūtų taip pat gali būti iš lentų (pasirūpinus jas padengti puvimą stabdančia danga, jų didelis pasirinkimas) arba bet kokių kitų parankinių medžiagų.
Jei tualeto sienos bus mūrijamos, pamatas turi būti atitinkamas: mūrijamas ar betonuojamas.
Abiem atvejais iškasos pagrindas turėtų būti betonuojamas su nuolydžiu į liuką (dureles talpos ištraukimui), o jame įbetonuojamas vamzdis šlapimui nuleisti į tranšėją.
Filtravimo tranšėja ir skeptikas
Kanalizacinis vamzdis iš tualeto išvedamas į skeptiką (iš graikų kalbos septikos- pūdantis) – tai požeminis rezervuaras pirminiam nutekamųjų skysčių – šiuo atveju šlapimo – filtravimui. Kadangi, pageidautina, jog tranšėja žiemą neužšaltų skeptiko dugnas taip pat turi būti žemiau įšalo, taigi, mūsų platumose – žemiau nei 1,2 metro. Septiko vaidmenį gali atlikti bet koks atitinkamo aukščio ir ne mažesnio nei 0,5 metro skersmens rezervuaras. Jį galima mūryti ir iš plytų su tarpais, kad skystis nekliudomai galėtų ištekėti į filtravimo tranšėją.
Tranšėja kasama iki 0,5 m pločio, jos dugnas taip pat turi būti žemiau įšalo zonos. Tranšėjos ilgis vidutinio dydžio tualetui 15-20 metrų. Schemoje parodytas savotiškas baseinas, ant kurio sodinami drėgmę mėgstantys augalai, gėlės ir net daržovės. Toks gali būti vieno aro ir didesnis. Schemoje matyti baseino ar tranšėjos užpildymo principas: ant dugno pilamas stambus žvyras su akmenimis, aukščiau – stambus žvyras, smėlis („baseinui“) ir galiausiai dirvožemis. Jei gruntas gilumoje yra smėlingas, nuogąstaujant dėl nuotekų išplitimo dideliame plote, dugną reikia izoliuoti plūkto molio sluoksniu. Tai būtina padaryti, jei naudojamas kombinuotas vandeniu nuplaunamas tualetas, vonia, dušas (kaip parodyta schemoje). Nuotekų iš kompostinio tualeto santykinai yra labai nedaug, todėl sunkesniame grunte molio izoliacija yra nebūtina.
1.3. Kompostinis biotualetas Varlių sodyboje
Duobė buvo kasama kastuvu ir taip entuziastingai, kad vėliau teko nuo tos vietos, kur įbestas kastuvas dugną pakelti, užpilant apie 5 cm — sudaryti nuolydžiui.
Atkreipkite dėmesį, kad nutekamasis vamzdis įgilinamas iškart.
Jis taip pat klojamas su nuolydžiu į planuojamą skeptiko ir tranšėjos pusę. Čia 3 metrų ilgio vamzdis jau sujungtas su 90 laipsnių alkūne.
Pradedamas betonuoti iškasos dugnas. Antrame plane — primatuojamas medinis rėmas būsimam liukui.
Kol betonas stingsta, galima užsiimti fekalijų talpos gamyba. Jau panaudotos dvi plastmasinės talpos po 40 litrų. Pasimatavus, kiek vietos užims ratukai ant pagrindo, indą reikia sugręžioti. Plastmasė yra minkšta, todėl galima naudoti grąžtą medžiui. Šiuo atveju—12 mm skersmens.
Ratukai prie pagrindo priveržiami varžtais. Iš nudžiūvusios obels šakos pagaminama rankena. Ją taip pat reikia stipriai priveržti, nes prisipildžiusi talpa bus nelengva.
Ji atrodo štai taip. Abu indai suveržiami savisriegiais medvaržčiais ...
... Prieš tai talpos dugną ir šonus taip pat reikia sugraižyti. Viršutinis indas paliekamas sveikas. Skylėtos sienos ir dugnas išklojami plastmasiniu tinkleliu (visai tinka tinklelis nuo vabzdžių).
Tualeto pamatas beveik baigtas, telieka jį kilstelėti dviem maišų eilėmis, ant kurių jau bus klojamos grindų lentos.
Šio tualeto statybai išbandyta statybos iš maišų technologija. Maišai pamatui užpildomi liesu betono mišiniu, susegami ir klojami vienas ant kito kaip plytos, tačiau be jungiamojo mišinio.
Maišai eilėse ir kampuose jungiami taip. Tiesiai ant pagrindo dedamos lentos. Tai bus tualeto grindys , jos tiesiog prispaudžiamos maišais.
Masyvaus tualeto sienos baigtos. Sienos sudėtos iš maišų, pripildytų grunto, kalkių ir gipso mišinio. Belieka apdaila: užglaistyti siūles ir plyšius, nudažyti arba nutinkuoti, nes polipropileno maišai nuo saulės spindulių suyra per vienerius pusantrų metų.
Ventiliacijos vamzdis daromas iš 10 cm skersmens plastmasinio kanalizacijos vamzdžio
Tualeto sėdynei panaudotas plastmasinis kibiras, išpjovus jame skylę ir sena kėdė.
Grindų lentose taip pat išpjauta kiek mažesnio už kibiro skersmenį skylė. Kibiras prie grindų tvirtinamas medvaržčiais. Sienoje—langelis iš tuščių butelių.
Prie grindų iš apačios išpjovos kraštu tvirtinama guminė juosta, kuri įkišama į kiaurymę talpos viršutinio indo dugne. Taip visi nešvarumai patenka tiesiai į talpą.
Filtravimo tranšėja buvo iškasta pasitelkus rangovus—mini ekskavatorių. Ilgis—apie 20 metrų. Plotis—30 cm. Gylis—1,2 metro. Nuotraukoje ji jau užpilta žvyru. Jo buvo supilta paie 4 kub. metrai. Priekiniame plane— sunkvežimio padanga. Iš tokių sudėtas 1,5 metro gylio filtravimo šulinys. Po viršutine padanga į šulinį įvestas 10 cm skersmens plastmasinis kanalizacijos vamzdis iš tualeto duobės.
Tranšėja užverčia žemėmis. Ant viršutinės padangos tvirtinamas plastmasinis kanalizacijos dangtis. Viskas. Tualetu galima naudotis.
Iš medžio drožlių plokščių sudurstytas liukas į tualeto duobę.
1.4. Kompostavimas - būtinas
1.1. Iš tualeto istorijos
Tualeto istorija skendi amžių ūkuose. Tai, ką atkasa archeologai ir perskaito istorikai tėra menka tualeto biografijos dalis. Daug faktų gali būti ginčijami arba gana prieštaringai interpretuojami. Tikriausiai, taip yra todėl, kad objektas labai subtilus ir ištisus šimtmečius ši tema buvo laikoma tiesiog nepadoria.
Galima ginčytis, kada atsirado pirmasis tualetas, veikiausiai tik tada, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir didesnėmis grupėmis. Antikos miestas be tualeto jau negalėjo išsiversti. Viduramžių Europos miestuose primityvūs bevandeniai tualetai buvo pilyse, tačiau tūkstančius metų nešvarumai buvo nukreipiami į vandens telkinius, ypač upes ir upelius. Didėjant gyventojų koncentracijai tai tapo vienu didžiausiu gamtos užteršimo ir ligų šaltiniu.
Pirmajam sėdimam tualetui apie penki tūkstančiai metų – jis buvo pastatytas šumerų karalienei 2600 metais prieš Kristų. Jį galima pamatyti britų tualeto muziejuje. Panašius, bet jau ir visuomeninius, tualetus turėjo egiptiečiai, škotai, Kretos gyventojai, senovės romėnai, indai. Bendras jų veikimo principas – atmatos patekdavo tiesiai į upę, ežerą, jūrą kanalizaciniais kanalais ir dažniausiai nuplaunamos vandeniu.
Viduramžių Europa higienos požiūriu tarytum pamiršo senovės pasiekimus ir turėjo daryti savo atradimus. Tokiuose dideliuose miestuose kaip Paryžius ar Londonas, tualetų visai nebuvo. Yra ne vienas dokumentuotas liudijimas, kad net karalių rūmuose dvariškiai savo natūralius poreikius tenkindavo parke, bet kuriame tamsesniame rūmų kampe, židinyje, balkone, po laiptais ir panašiai.
Miestiečių namuose populiariausias buvo molinis naktipuodis. Jis buvo laikomas miegamajame arba atskiroje nedidelėje patalpoje, vadinama „garderobu“ arba „slaptąja kamarėle“. Kamarėlėje stovėdavo kėdės pavidalo baldas vadinamas štolcu. Tai baldas, panašus į tą, ant kokio mūsų laikais sodinami kūdikiai. XIX amžiaus dvaruose ir ponų dvareliuose tos kamarėlės buvo vadinamos kakuarais. Technologija nepasikeitė: indo turinys būdavo išpilamas tiesiog į gatvę arba į didesnę talpą ir išvežamas bei išpilamas į laukus ar vandenį.
Manoma, kad nuplaunamą tualetą išrado Leonardas da Vinčis, tačiau kaip ir ne vienas jo išradimas, jis nebuvo įgyvendintas. 1596 metais nuplaunamo klozeto projektas buvo pasiūlytas anglijos karalienei Elžbietai I, tačiau ji neįvertino išradimo, ir jis buvo pamirštas porai šimtų metų.
Kaimas turėjo mažiau problemų. Gamtiniai reikalai (ir Lietuvoje taip pat) būdavo atliekami gamtoje – už tvarto vasarą arba tvarte žiemą. Medinės būdelės (išvietės), manoma, Lietuvos miestuose, dvaruose, klebonijose jau buvo žinomos XVII – XVIII amžiuje. XIX amžiaus pradžioje jos atsirado Dzūkijoje, Suvalkijoje. Vincas Kudirka satyroje „Cenzūros klausimais“ rašė:
„Juk tą būdelę – persiprašydamas vištas, pavadinsiu ją tupykla – įvedė į mūsų kaimus kunigai. Pirmiausia pradėjo statyti tupyklas, žinoma, kunigams įsakius, už šventoriaus prie kaimo koplytėlių, kur būdavo atlaidai. Per tokius atlaidus moters, nežinodamos tam tikro tupyklų sieko, pasidėdavo juose pundelius su krupnikėliu ir užkandžiais. Ilgainiui atsirado jau ir pas tūlus ūkininkus – arba ten, kur leisdavo vaikus į kunigus, arba vėl ten, kur tankiau atsilankydavo kunigai. Iš pradžių žmonelės stebėjosi išvydę tokias įtaisas: malūnas ne m,alūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta. Šiandien nors ne visi ūkininkai turi įsitaisę tupyklas, bet visi jau mūs krašto žmonės numano jų prasmę ir bobos pundelių jose jau nepasideda“. (V.Kudirka. Raštai, t. I, Vilnius, 1989, p. 151.).
Šiandieninio kaimo išvietė, jei pastatas nėra prijungtas prie vandentiekio, dažniausiai tebėra primityvus išgriebiamasis tualetas. Jį įsirengti labai paprasta, kiek daugiau pastangų reikia išmatų duobei sutvarkyti. Tačiau higienos požiūriu jis gana primityvus: net įrengus ventiliaciją, sunku išvengti smarvės, nes puvimo procesui nepakanka oro, jame veisiasi musės ir kiti parazitai, duobė sunkiai valoma, tad dažniausiai tualetas tiesiog perkeliamas į kitą vietą, o duobė užkasama.
Pažangesnis pudros tualetas jau taip pat žinomas nuo seno. Jo įranga nesudėtinga, išmatos dažniausiai užpilamos durpėmis (jos turi būti sausos).
Žemiau pateikiamas paprasčiausių tualetų aprašymas iš prieš penkiasdešimt metų išleisto namų ūkio vadovėlio. Patarimai gali praversti pagerinant jau esamą lauko tualetą. Tačiau nuo tų palyginti netolimų laikų kaimiško lauko tualeto įranga ir atliekų šalinimo būdas mažai pasikeitė.
I intarpas
Tualetų klasifikacija
1. Stacionarus vandeniu nuplaunamas, kitaip – vaterklozetas; iš čia ir dar neseniai populiarus užrašas ant tualetų durų - „WC“; XX amžiaus pradžioje ispanų kompanija "Unitas“ kirčiuojamas pirmas skiemuo) pradėjo masiškai gaminti vaterklozetų konstrukcijas – sėdynę ir vandens bakelį ties lubomis – taip atsirado unitazo pavadinimas.
2. Išgriebiamasis (iškasamasis) – šiandien dažniausi ten, kur nėra vandentiekio ir kanalizacijos;
3. Separavimo – dažniausiai matomas kilnojamas tualetas, kuriame fekalijos atskiriamos nuo šlapimo;
4. Cheminiai – tualetai, kuriuose atliekų utilizacijai naudojamos cheminės medžiagos;
1)Sausasis – dažniausiai lauko, sodybos tualetas, kuriame atliekos užpilamos žemėmis, durpėmis, pjuvenomis ir pan. (kitaip – pudros klozetas);
2)Biotualetas, jame biologinėmis medžiagomis veikiamos atliekos suskaidomos iki nekenksmingų medžiagų ir greitai dingsta kvapas;
3)Kompostinis biotualetas – separavimo ir sausojo tualeto derinys su būtinu kompostavimu, apie kurį ir kalbama šioje brošiūroje.
II intarpas
Kolūkietiška išvietė
Didžiausias parazitų veisimosi šaltinis yra išvietė. Patogiausia, žinoma, kai išvietė yra šildomoje patalpoje, pavyzdžiui, pačiame gyvenamajame name. Tokios išvietės gali būti arba nuplaunamos, arba vėdinamos. Nuplaunamos išvietės yra geriausios, bet jas galima padaryti tik tuomet, kai kolūkis yra įsirengęs vandentiekį ir kanalizaciją. Jei šių įrengimų nėra, galima nesunkiai pasidaryti vėdinamą išvietę. Atskirame, maždaug pusantro-dviejų metrų ploto kambarėlyje, ne toliau kaip 2-3 metrai nuo kamino, iškasama ir išbetonuojama duobė taip, kad pro išlaukinėje sienoje esančią sandariai uždengtą skylę būtų galima duobę išvalyti. Duobė vėdinama pro papildomą kanalą, išvestą kamine .
Vis dėlto kaime dažniausiai naudojamasi šaltomis, lauke statomomis išvietėmis. Jos statomos paprastai už ūkinio trobesio. Kad srutos nepatektų į dirvą, geriausia duobės sienas ir dugną išbetonuoti. Iš duobės vedamas iš lentų sukaltas vėdinimo vamzdis. Skylė, skirta duobei valyti, sandariai uždengiama nuolaidžiu dangčiu. Jei norima pašalinti iš išvietės sklindantį blogą kvapą, patariama į duobę nuolatos paberti smulkių durpių arba sausų žemių, kurioms išvietėje prie sienos galima sukalti iš lentų dėžę.
Kad durpių kiekvieną kartą iš dėžės samstyti ir berti į skylę, viršuj jos padaromas dėžutės pavidalo dangtis su įstriža kiauryme apačioje. Į dėžutę-dangtį, atstūmus viršuje esančią lentelę, beriamos sausos smulkios durpės. Uždarius dangtį, pačios durpės pabyra pro įstrižą dėžutės kiaurymę į skylę.
Šaltinis: Kolūkietės namų ūkis. Vilnius, 1958, p. 12-13.
1.2. Bevandenis kompostinis biotualetas
Jo privalumai. Bevandenis kompostinis tualetas – paprastas ir nebrangus separavimo ir sausojo tualeto hibridas. Tokį pasigaminti nėra daug sudėtingiau nei visiems žinomą išvietę (X intarpe pateikiami ir sudėtingesni kompostiniai tualetai). Jam nereikalingas vanduo, jis pakankamai gerai apsaugotas nuo vabzdžių ir parazitų. Jeigu ventiliacija gera – nėra kvapo. Tualeto valymas nesudėtingas ir jei naudojimas nėra labai intensyvus, užtektų jį valyti kartą per metus. Tokie tualetai gali būti statomi ir trumpalaikio poilsio vietose, pavyzdžiui, reikiamai izoliavus net arti vandens telkinių, kur daugiausia žmonių susirenka vasarą. Tiesa, kompostavimas yra būtina sąlyga efektyviai sunaudoti atmatas, tačiau būtina kompostuoti arba išvežti į vandenvalos įrenginius ir paprasčiausio tualeto atliekas, nes kitaip paviršinė dirvožemio tarša gali būti labai ženkli.
Kur statyti, nuo ko pradėti Pirmiausia atsižvelgtina į sanitarinius reikalavimus, t.y. , net manant, jog izoliacija labai gera, tualetą reikėtų statyti ne arčiau 20 m nuo šulinio, gyvenamojo namo ar kitos vietos, saugotinos nuo užteršimo. Geriausia pasirinkti iškilesnę paviršiaus vietą su nuolydžiu, kalvelę, tada mažiau reikės pastangų kasant filtracijos kanalą, turint galvoje, sankaupų indo aukštį. Jei bus statoma lygioje vietoje, reikia planuoti kelti tualeto pagrindą iki sankaupų indo aukščio. Indas fekalijoms gali būti parinktas pagal galimybes ir šeimos narių, naudotojų skaičių – tai gali būti nebereikalingas pakankamai didelis katilas, kuriame kažkada buvo verdamas jovalas, statinė, aukštesnių kraštų vonelė, kubilas ir panašiai. Jį reikės sugręžioti ir iš vidaus pritvirtinti smulkų metalinį ar plastmasinį tinklelį, kad fekalijos liktų talpoje, o šlapimas lengvai ištekėtų į filtravimo tranšėją. Išvalymui talpa turi būti lengvai ištraukiama iš tualeto nišos, tad prie jos dugno naudinga pritvirtinti pavažas arba ratukus.
Geriausias – smėlingas gruntas. Jį lengva kasti, nuotekos greitai susigers į gruntą, mažiau pastangų reikės filtravimo tranšėjai įrengti.
Pamatas ir pagrindas Jei tualetas bus statomas iš lentų, jam pamatai nereikalingi, o žemiau grindų jis laikysis ant to paties karkaso, prie kurio tvirtinamos sienos. Tiesiog reikės parinkti ilgesnius 10 x 10 cm tašus (tualeto aukštis + iškasos aukštis, tarp grindų ir talpos paliekant apie 5 cm tarpą) arba plonus rastus. Kadangi iškasa-niša talpai tiesioginės drėgmės nebus veikiama, jos sienos, kad žemės neužgriūtų taip pat gali būti iš lentų (pasirūpinus jas padengti puvimą stabdančia danga, jų didelis pasirinkimas) arba bet kokių kitų parankinių medžiagų.
Jei tualeto sienos bus mūrijamos, pamatas turi būti atitinkamas: mūrijamas ar betonuojamas.
Abiem atvejais iškasos pagrindas turėtų būti betonuojamas su nuolydžiu į liuką (dureles talpos ištraukimui), o jame įbetonuojamas vamzdis šlapimui nuleisti į tranšėją.
Filtravimo tranšėja ir skeptikas
Kanalizacinis vamzdis iš tualeto išvedamas į skeptiką (iš graikų kalbos septikos- pūdantis) – tai požeminis rezervuaras pirminiam nutekamųjų skysčių – šiuo atveju šlapimo – filtravimui. Kadangi, pageidautina, jog tranšėja žiemą neužšaltų skeptiko dugnas taip pat turi būti žemiau įšalo, taigi, mūsų platumose – žemiau nei 1,2 metro. Septiko vaidmenį gali atlikti bet koks atitinkamo aukščio ir ne mažesnio nei 0,5 metro skersmens rezervuaras. Jį galima mūryti ir iš plytų su tarpais, kad skystis nekliudomai galėtų ištekėti į filtravimo tranšėją.
Tranšėja kasama iki 0,5 m pločio, jos dugnas taip pat turi būti žemiau įšalo zonos. Tranšėjos ilgis vidutinio dydžio tualetui 15-20 metrų. Schemoje parodytas savotiškas baseinas, ant kurio sodinami drėgmę mėgstantys augalai, gėlės ir net daržovės. Toks gali būti vieno aro ir didesnis. Schemoje matyti baseino ar tranšėjos užpildymo principas: ant dugno pilamas stambus žvyras su akmenimis, aukščiau – stambus žvyras, smėlis („baseinui“) ir galiausiai dirvožemis. Jei gruntas gilumoje yra smėlingas, nuogąstaujant dėl nuotekų išplitimo dideliame plote, dugną reikia izoliuoti plūkto molio sluoksniu. Tai būtina padaryti, jei naudojamas kombinuotas vandeniu nuplaunamas tualetas, vonia, dušas (kaip parodyta schemoje). Nuotekų iš kompostinio tualeto santykinai yra labai nedaug, todėl sunkesniame grunte molio izoliacija yra nebūtina.
1.3. Kompostinis biotualetas Varlių sodyboje
Duobė buvo kasama kastuvu ir taip entuziastingai, kad vėliau teko nuo tos vietos, kur įbestas kastuvas dugną pakelti, užpilant apie 5 cm — sudaryti nuolydžiui.
Atkreipkite dėmesį, kad nutekamasis vamzdis įgilinamas iškart.
Jis taip pat klojamas su nuolydžiu į planuojamą skeptiko ir tranšėjos pusę. Čia 3 metrų ilgio vamzdis jau sujungtas su 90 laipsnių alkūne.
Pradedamas betonuoti iškasos dugnas. Antrame plane — primatuojamas medinis rėmas būsimam liukui.
Kol betonas stingsta, galima užsiimti fekalijų talpos gamyba. Jau panaudotos dvi plastmasinės talpos po 40 litrų. Pasimatavus, kiek vietos užims ratukai ant pagrindo, indą reikia sugręžioti. Plastmasė yra minkšta, todėl galima naudoti grąžtą medžiui. Šiuo atveju—12 mm skersmens.
Ratukai prie pagrindo priveržiami varžtais. Iš nudžiūvusios obels šakos pagaminama rankena. Ją taip pat reikia stipriai priveržti, nes prisipildžiusi talpa bus nelengva.
Ji atrodo štai taip. Abu indai suveržiami savisriegiais medvaržčiais ...
... Prieš tai talpos dugną ir šonus taip pat reikia sugraižyti. Viršutinis indas paliekamas sveikas. Skylėtos sienos ir dugnas išklojami plastmasiniu tinkleliu (visai tinka tinklelis nuo vabzdžių).
Tualeto pamatas beveik baigtas, telieka jį kilstelėti dviem maišų eilėmis, ant kurių jau bus klojamos grindų lentos.
Šio tualeto statybai išbandyta statybos iš maišų technologija. Maišai pamatui užpildomi liesu betono mišiniu, susegami ir klojami vienas ant kito kaip plytos, tačiau be jungiamojo mišinio.
Maišai eilėse ir kampuose jungiami taip. Tiesiai ant pagrindo dedamos lentos. Tai bus tualeto grindys , jos tiesiog prispaudžiamos maišais.
Masyvaus tualeto sienos baigtos. Sienos sudėtos iš maišų, pripildytų grunto, kalkių ir gipso mišinio. Belieka apdaila: užglaistyti siūles ir plyšius, nudažyti arba nutinkuoti, nes polipropileno maišai nuo saulės spindulių suyra per vienerius pusantrų metų.
Ventiliacijos vamzdis daromas iš 10 cm skersmens plastmasinio kanalizacijos vamzdžio
Tualeto sėdynei panaudotas plastmasinis kibiras, išpjovus jame skylę ir sena kėdė.
Grindų lentose taip pat išpjauta kiek mažesnio už kibiro skersmenį skylė. Kibiras prie grindų tvirtinamas medvaržčiais. Sienoje—langelis iš tuščių butelių.
Prie grindų iš apačios išpjovos kraštu tvirtinama guminė juosta, kuri įkišama į kiaurymę talpos viršutinio indo dugne. Taip visi nešvarumai patenka tiesiai į talpą.
Filtravimo tranšėja buvo iškasta pasitelkus rangovus—mini ekskavatorių. Ilgis—apie 20 metrų. Plotis—30 cm. Gylis—1,2 metro. Nuotraukoje ji jau užpilta žvyru. Jo buvo supilta paie 4 kub. metrai. Priekiniame plane— sunkvežimio padanga. Iš tokių sudėtas 1,5 metro gylio filtravimo šulinys. Po viršutine padanga į šulinį įvestas 10 cm skersmens plastmasinis kanalizacijos vamzdis iš tualeto duobės.
Tranšėja užverčia žemėmis. Ant viršutinės padangos tvirtinamas plastmasinis kanalizacijos dangtis. Viskas. Tualetu galima naudotis.
Iš medžio drožlių plokščių sudurstytas liukas į tualeto duobę.
1.4. Kompostavimas - būtinas
Apie pusės kubinio metro tualeto talpos keturių asmenų šeimai turėtų pakakti metams. Kompostinio biotualeto veikimo svarbiausias dėmuo – fekalijos pradeda pūti jau talpoje, štai kodėl būtina, kad jos turinys gautų pakankamai oro ir, dar geriau, šilumos. Tai svarbiausios sąlygos kompostui susidaryti, todėl efektyviausiai veikia termiškai gerai izoliuoti ir šildomi kompostiniai tualetai. Tai jau sudėtingesnis techninis uždavinys. Tam reikalui nėra sunku pasigaminti paprasčiausią saulės kolektorių (apie jo gamybą – kitame leidinyje).
Tačiau tiek šildomame, tiek nešildomame tualete fekalijos nesupūna taip, kad galėtų būti naudojamos kaip trąša. Būtinas tolesnis kompostavimas.
Gana paplitusi nuomonė, kad tualeto atliekos yra žmogui pavojingos, ir dirvos tręšimui netinka. Tačiau moksliniai duomenys kalba ką kita: praktiškai jau per keletą mėnesių tinkamai kompostuojant, gautas pūdinys pavojaus nebekelia.
Šiuo klausimu diskusijos tebevyksta. Internete taip pat. Šiuo klausimu pilietis N savo nuomonę pasakė gana taikliai:
"Norėčiau šiek tiek apie fekalijų higieną parašyti savo nuomonę. Esu baigęs biologiją ir išklausęs parazitologijos kursą, ir galiu pasakyti, kad tas reikalas dėl kirmėlių ir, kad tręšti fekalijom negalima yra išpūstas ir visiškai nepagrįstas. Sakoma, kad galima užsikrėsti kirmėlėm, žinoma, galima, jei naudosi netinkamai (na, sakykime, iškarto padaręs reikalą ir neisi purtyti į daržą). Komposte fekalijos perdega per 24 valandas (50 laipsnių) to pakanka patogenams perdegti. O pagal kompostavimo taisykles kompostuojama 2 metus. Patikėkit, ten jokių paraizitų nelieka.
Dabar kitas dalykas. Daug greičiau įmanoma užsikrėsti nuo karvių ar kiaulųu mėšlo, nes tiek karvės tiek kiaulės yra tarpiniai ir galutiniai šseimininkai tokių kirmėlių kaip jautinis ir kiaulinis kaspinuotis, šių kirmėlių šeimininkai gali būti ir žmogus. Taigi, o mes juk naudojam karvių ir kiaulių mėšlą, ir netgi nepilnai susikompostavusį ir vargo nematom, ir nešlykstu ir higieniška.
Išvada: nereikia bijoti savo SH***! Jis tik naudą neša, jis per augalinį maistą sugrįžta atgal. Toks yra natūralus gamtos ciklas."
Yra labai gera lietuviška patarlė: "Be shudo nebus ir grūdo". Ji ne šiaip sugalvota.
Per kiek laiko sunyksta ligų sukėlėjai 20 – 30 laipsnių C temperatūroje***
Patogenai
|
Švariame ir buitiniame
vandenyje*
|
Išlieka dienų**
|
|
Kolonijoje
|
Puvinyje
|
||
Bakterijos
|
< mažiau
|
< mažiau
|
< mažiau
|
Fekalinė koli forma***
|
<60 bet dažniausiai <30
|
<30 bet dažniausiai <15
|
<120 bet dažniausiai <50
|
Salmonella (spp.)***
|
<60 bet dažniausiai <30
|
<30 bet dažniausiai <15
|
<120 bet dažniausiai <50
|
Shigella***
|
<30 bet dažniausiai <10
|
<10 bet dažniausiai <5
|
<120 bet dažniausiai <50
|
Vibrio cholerae****
|
<30 bet dažniausiai <10
|
<5 bet dažniausiai <2
|
<120 bet dažniausiai <50
|
|
Protozoa
|
|||
E. histolytica cysts
|
<120 bet dažniausiai <15
|
<10 bet dažniausiai <2
|
<20 bet dažniausiai <10
|
|
Helmintai
|
|||
A. lumbricoides kiaušinėliai
|
Daug mėnesių
|
<60 bet dažniausiai <30
|
Daug mėnesių
|
Virusai
|
|||
Enteroviruses***
|
<120 bet dažniausiai <50
|
<60 bet dažniausiai <15
|
<100 bet dažniausiai <20
|
Šaltiniai:
* Adapted from Feachem et al. (1983).** Includes polio, echo, and Coxsackie Viruses. *** Jūros vandenyje daug mažiau nei gėlame. **** V. Cholerae survival in aqueous environments is a subject of current uncertainty. (Ron Crites and George Tchobanoglous, Small and Decentralized Wastewater Management Systems (United States: McGraw-Hill, 1998).
http://oikos.com/library/compostingtoilet/vectors.html#index
|
|
|
Komposterio gamyba ir naudojimas
Komposterio gamyba ir naudojimas
Parengta pagal praktinio demonstracinio seminaro Duonos sodyboje medžiagą
2. Komposterio gamyba sodyboje
2.1. Praktinis seminaras Duonos sodyboje
Seminaro tikslas buvo – paruošti ir išbandyti nesudėtingo, ilgalaikio, atsparaus puvimui komposterio iš cemento drožlių plokštės gamybos procesą.
Projekto dalyvių sprendimu komposterio gamybai buvo pasirinktos cemento drožlių plokštės “Cetris” 12 mm storio. Šių plokščių panaudojimas leidžia greitai ir paprastai pagaminti ilgaamžį komposterį, atsparų puvimui, drėgmei, agresyvioms medžiagoms. Plokštės matmenys 3350x1250 mm. Optimaliai susižymėjus, iš tokios plokštės galima pagaminti vieną apie kubinio metro talpos komposterį.
Supjaustytos plokštės kampuose buvo sutvirtintos varžtais priveržtais kampuočiais.
Parengta pagal praktinio demonstracinio seminaro Duonos sodyboje medžiagą
2. Komposterio gamyba sodyboje
2.1. Praktinis seminaras Duonos sodyboje
Seminaro tikslas buvo – paruošti ir išbandyti nesudėtingo, ilgalaikio, atsparaus puvimui komposterio iš cemento drožlių plokštės gamybos procesą.
Projekto dalyvių sprendimu komposterio gamybai buvo pasirinktos cemento drožlių plokštės “Cetris” 12 mm storio. Šių plokščių panaudojimas leidžia greitai ir paprastai pagaminti ilgaamžį komposterį, atsparų puvimui, drėgmei, agresyvioms medžiagoms. Plokštės matmenys 3350x1250 mm. Optimaliai susižymėjus, iš tokios plokštės galima pagaminti vieną apie kubinio metro talpos komposterį.
Supjaustytos plokštės kampuose buvo sutvirtintos varžtais priveržtais kampuočiais.
Naudota:
Medžiagos: metalo kampuotis 32x32 mm.
Varžtai M10x25 su poveržlėmis.
Įrankiai: Kampinis šlifuoklis didelis su betono pjovimo disku,.kampinis šlifuoklis mažas su metalo pjovimo disku, gręžtuvas, grąžtai 10 mm ir 12 mm ( gali būti didesnio skermens, plaktukas, žymeklis, veržliarakčiai, spaudikliai.
Kompostavimo vieta parenkama nuošalesnėje sklypo vietoje, geriau nedideliame šešėlyje, kad neišdžiūtų. Kompostavimui tinka visos organinės medžiagos, tačiau reikia išlaikyti kelias svarbias salygas: oras(ventiliacija), drėgmė, temperatūra, C ir N santykis. Pirmą sykį užkraunant komposterį, į dugną rekomenduojame įdėti medžio šakelių, šiaudų ar kitų laidžių orui medžiagų.
Medžiagos: metalo kampuotis 32x32 mm.
Varžtai M10x25 su poveržlėmis.
Įrankiai: Kampinis šlifuoklis didelis su betono pjovimo disku,.kampinis šlifuoklis mažas su metalo pjovimo disku, gręžtuvas, grąžtai 10 mm ir 12 mm ( gali būti didesnio skermens, plaktukas, žymeklis, veržliarakčiai, spaudikliai.
Kompostavimo vieta parenkama nuošalesnėje sklypo vietoje, geriau nedideliame šešėlyje, kad neišdžiūtų. Kompostavimui tinka visos organinės medžiagos, tačiau reikia išlaikyti kelias svarbias salygas: oras(ventiliacija), drėgmė, temperatūra, C ir N santykis. Pirmą sykį užkraunant komposterį, į dugną rekomenduojame įdėti medžio šakelių, šiaudų ar kitų laidžių orui medžiagų.
Galima ir paprasčiau pasigaminti nesudėtingą komposterį. Nenorintiems investuoti lėšų į ilgagmžio komposterio gamybą, pateikiame paprasčiausio dviejų dalių medinio komposterio gamybos aprašymą. Konteinerį lengva sukonstruoti iš vielos tinklo ar iš medienos. Vielos tinklas turi būti 90 cm aukščio, kampuose pritvirtintas prie sunkių strypų ar kampuočių. Konstruojant medinį konteinerį, reikėtų laikytis šių patarimų:
Patogiau įrengti dviejų dalių konteinerį. Viename iš jų subrendęs kompostas gali būti naudojamas ir tuo pat metu antrajame kaupiamos medžiagos naujam kompostui.
Priekinės konteinerio sienelės turėtų būti pakeliamos ir turėtų laisvai slankioti įpjovomis aukštyn žemyn. Taip konteinerį įrengus, susislėgusį kompostą lengviau vartyti ar išimti.
Konteinerį geriau konstruoti iš specialiai paruoštos puvimui atsparios medienos. Ruošiant medieną, išgręžti reikiamas skyles, kad surenkant konteinerį netrūkinėtų mediena.
Surenkant konteinerį, tarp lentų išlaikyti 29 mm tarpus. Toks atstumas užtikrina deguonies patekimą į kompostą. Norint tokį tarpą išlaikyti, reikia priekinėje slankiojamojoje sienelėje, prie kiekvienos lentos galų apatinės dalies pritvirtinti po stačiakampį blokelį. Tada deguonis pateks ir per priekinę sienelę.
Kad deguonis patektų ir iš apačios, konteinerio apačioje plytas sudėti statmenai. Surenkant konteinerį, tarp lentų išlaikyti 29 mm tarpus. Toks atstumas užtikrina deguonies patekimą į kompostą. Norint tokį tarpą išlaikyti, reikia priekinėje slankiojamojoje sienelėje, prie kiekvienos lentos galų apatinės dalies pritvirtinti po stačiakampį blokelį. Tada deguonis pateks ir per priekinę sienelę. Kad deguonis patektų ir iš apačios, konteinerio apačioje plytas sudėti statmenai.
2.2. Kaip kompostuoti
Temperatūra ir vėdinimas
Numatytoje kompostavimo vietoje ant pagrindo paklojamas augalinės kilmės medžiagų (piktžolių, popieriaus, šakelių) 15-20 cm sluoksnis arba padedama plytų. Tai pagerina oro cirkuliaciją ir drenažą komposto krūvoje.
Norint paruošti gerą kompostą, būtina palaikyti bent 50° C temperatūrą. Esant tokiai temperatūrai sunyksta piktžolių sėklos. Taip pat būtina, kad į komposto krūvą patektų daugiau deguonies. Todėl reikia dažniau ją maišyti, kraunant per daug nespausti. Kita vertus, nederėtų krauti per laisvai, nes jis išdžius.
Per aukšta temperatūra
Pakilus komposto krūvoje temperatūrai per 70° C, sumažėja komposte esančių maistingų medžiagų kiekis. Kad taip neatsitiktų, reikia kompostą laistyti arba maišyti (vartyti).
Per žema temperatūra
Jei temperatūra krūvoje nekyla, gali būti, jog yra per sausa arba per daug drėgmės. Jei yra per sausa, kompostą reikia palaistyti. Jei per drėgna, pavartyti, pridėti sausesnių medžiagų.
Drėgmė
Drėgmė komposto krūvoje turi būti 50-60% . Kompostuojama medžiaga turi būti panaši į išspaustą kempinę - ji nėra sausa, bet iš jos neišspausi daugiau vandens. Tokia drėgmė turi būti palaikoma visą laiką.
Komposto vartymas
Temperatūra pasiekusi aukščiausią laipsnį, per kitas 4-5 savaites mažėja. Šiuo laikotarpiu patartina kompostą apvartyti, kad jis prisisotintų deguonies, kuris skatina augalinių medžiagų irimą. Kai temperatūra nustoja kilti, kompostą reikia palikti dar dviem mėnesiams, kad viskas perpūtų. Subrendęs kompostas yra birus, tamsios, beveik juodos spalvos ir kvepia miško žeme.
Papildomas tręšimas
Lapų ir žolės komposte pakanka azoto, bet trūksta fosforo ir kalio. Todėl papildomai galima įdėti šių elementų turinčių medžiagų.
Sijojimas
Subrendęs kompostas sijojamas per retą tinklą (akutės 1-2,5 cm.), kad atsiskirtų šakutės, akmenukai ir kitos priemaišos. Visos atsijotos tinkamos priemaišos gali būti panaudotos kitam kompostui ruošti.
Panaudojimas
Kompostą galima paskleisti tiesiog dirvos paviršiuje ar įkasti į dirvą, taip pat galima naudoti kambarinėms gėlėms auginti.
Apsauga nuo kenkėjų ir infekcijos
Siekiant apsaugoti kompostą nuo infekcijos, būtina sunaikinti (geriausia sudeginti) ligotas ir kenkėjų pažeistas atliekas ir naudoti visiškai perpuvusį kompostą. Nevisiškai supuvęs kompostas privilioja šimtakojus, kurie vėliau padarys žalos grauždami braškes, bulves, pupas ir žirnius.
Kompostavimo procesą labai pagerina sliekai. Demonstracinio seminaro metu pagaminti komposterio konstrukcija pasižymi tuo, kad vykstant komposto maišymui, jį veikiant sliekams, dalis susiformavusio komposto pradeda slinkti per angą priekinės sienelės apačioje. Esant reikalui, jį galima kasti kastuvu, o viršų berti naujas kompostavimo žaliavas. Taip gaunamas nenutrūkstantis kompostavimo procesas, nereikia valyti komposterių ar perkrauti turinio.
Kompostuojamos medžiagas
Ruošiantis gaminti kompostą, svarbu parinkti jam tinkamas medžiagas. Dirvos mikroorganizmams, ardanties organinę medžiagą, reikia energijos, kuri priklauso iš esmės nuo anglies ir azoto santykio (C:N). Būtina palaikyti šių elementų proporciją, kad kompostuojamos medžiagos būtų aktyvios.
Daugumai mikroorganizmų tinkamiausia C:N proporcija – nuo 15:1 iki 30:1, t. y. 15-30 anglies dalių ir viena dalis azoto. Kad būtų galima orientuotis, koks kompostuojamų medžiagų C ir N santykis, reikia apytiksliai žinoti žinoti jų cheminę sudėtį.
Paprastai galima pasakyti, kad anglies turi daugiau “rudos” medžiagos ( medis, popierius ir pan. ), o azoto – “žalios” medžiagos (žolė, fekalijos, mėšlas, t.y. skatinančios augimą ).Kompostas būtų “švaresnis”, jeigu dauguma kompostuojamų medžiagų būtų naudojama iš to paties lauko ar ūkio, kuriame jis ruošiamas. Šios medžiogos – tai įvairių augalų liekanos, mėšlas, srutos, medžių šakutės, piktžolės, vaisių ir daržovių atliekos.
Naudojamos taip pat virtuvės atliekos, popierius, kiaušinių lukštai ir pan. Į kompostą dedama organinių trąšų – kaulų miltų, žuvies miltų, kraujo miltų , paukščių mėšlo bei fekalijų. Į 1 m3 komposto masės reikia pridėti mažiausiai 4-5 kg kalcio ir kitų natūralių mineralinių trąšų, taip pat ir pelenų. Kai dirva lengvesnė, dedama molio, o jei dirva sunkios mechaninės sudėties-smėlio. Reikia atsiminti, kad dirva turi sudaryti nuo dešimtadalio komposto masės.
Išvados po vienerių metų komposterio naudojimo
1. Komposterio konstrukcija pasiteisino, maždaug po pusės metų kompostavimo masė pradeda slinkti į lauką per apatinę skylę( jos nereikia iškasinėti);
2. Šio dydžio komposterio užtenka 8 asmenų šeimai, jei naudojamas buitinių įrančių atliekų ir namų aplinkos augalinių atliekų kompostavimui.
Patogiau įrengti dviejų dalių konteinerį. Viename iš jų subrendęs kompostas gali būti naudojamas ir tuo pat metu antrajame kaupiamos medžiagos naujam kompostui.
Priekinės konteinerio sienelės turėtų būti pakeliamos ir turėtų laisvai slankioti įpjovomis aukštyn žemyn. Taip konteinerį įrengus, susislėgusį kompostą lengviau vartyti ar išimti.
Konteinerį geriau konstruoti iš specialiai paruoštos puvimui atsparios medienos. Ruošiant medieną, išgręžti reikiamas skyles, kad surenkant konteinerį netrūkinėtų mediena.
Surenkant konteinerį, tarp lentų išlaikyti 29 mm tarpus. Toks atstumas užtikrina deguonies patekimą į kompostą. Norint tokį tarpą išlaikyti, reikia priekinėje slankiojamojoje sienelėje, prie kiekvienos lentos galų apatinės dalies pritvirtinti po stačiakampį blokelį. Tada deguonis pateks ir per priekinę sienelę.
Kad deguonis patektų ir iš apačios, konteinerio apačioje plytas sudėti statmenai. Surenkant konteinerį, tarp lentų išlaikyti 29 mm tarpus. Toks atstumas užtikrina deguonies patekimą į kompostą. Norint tokį tarpą išlaikyti, reikia priekinėje slankiojamojoje sienelėje, prie kiekvienos lentos galų apatinės dalies pritvirtinti po stačiakampį blokelį. Tada deguonis pateks ir per priekinę sienelę. Kad deguonis patektų ir iš apačios, konteinerio apačioje plytas sudėti statmenai.
2.2. Kaip kompostuoti
Temperatūra ir vėdinimas
Numatytoje kompostavimo vietoje ant pagrindo paklojamas augalinės kilmės medžiagų (piktžolių, popieriaus, šakelių) 15-20 cm sluoksnis arba padedama plytų. Tai pagerina oro cirkuliaciją ir drenažą komposto krūvoje.
Norint paruošti gerą kompostą, būtina palaikyti bent 50° C temperatūrą. Esant tokiai temperatūrai sunyksta piktžolių sėklos. Taip pat būtina, kad į komposto krūvą patektų daugiau deguonies. Todėl reikia dažniau ją maišyti, kraunant per daug nespausti. Kita vertus, nederėtų krauti per laisvai, nes jis išdžius.
Per aukšta temperatūra
Pakilus komposto krūvoje temperatūrai per 70° C, sumažėja komposte esančių maistingų medžiagų kiekis. Kad taip neatsitiktų, reikia kompostą laistyti arba maišyti (vartyti).
Per žema temperatūra
Jei temperatūra krūvoje nekyla, gali būti, jog yra per sausa arba per daug drėgmės. Jei yra per sausa, kompostą reikia palaistyti. Jei per drėgna, pavartyti, pridėti sausesnių medžiagų.
Drėgmė
Drėgmė komposto krūvoje turi būti 50-60% . Kompostuojama medžiaga turi būti panaši į išspaustą kempinę - ji nėra sausa, bet iš jos neišspausi daugiau vandens. Tokia drėgmė turi būti palaikoma visą laiką.
Komposto vartymas
Temperatūra pasiekusi aukščiausią laipsnį, per kitas 4-5 savaites mažėja. Šiuo laikotarpiu patartina kompostą apvartyti, kad jis prisisotintų deguonies, kuris skatina augalinių medžiagų irimą. Kai temperatūra nustoja kilti, kompostą reikia palikti dar dviem mėnesiams, kad viskas perpūtų. Subrendęs kompostas yra birus, tamsios, beveik juodos spalvos ir kvepia miško žeme.
Papildomas tręšimas
Lapų ir žolės komposte pakanka azoto, bet trūksta fosforo ir kalio. Todėl papildomai galima įdėti šių elementų turinčių medžiagų.
Sijojimas
Subrendęs kompostas sijojamas per retą tinklą (akutės 1-2,5 cm.), kad atsiskirtų šakutės, akmenukai ir kitos priemaišos. Visos atsijotos tinkamos priemaišos gali būti panaudotos kitam kompostui ruošti.
Panaudojimas
Kompostą galima paskleisti tiesiog dirvos paviršiuje ar įkasti į dirvą, taip pat galima naudoti kambarinėms gėlėms auginti.
Apsauga nuo kenkėjų ir infekcijos
Siekiant apsaugoti kompostą nuo infekcijos, būtina sunaikinti (geriausia sudeginti) ligotas ir kenkėjų pažeistas atliekas ir naudoti visiškai perpuvusį kompostą. Nevisiškai supuvęs kompostas privilioja šimtakojus, kurie vėliau padarys žalos grauždami braškes, bulves, pupas ir žirnius.
Kompostavimo procesą labai pagerina sliekai. Demonstracinio seminaro metu pagaminti komposterio konstrukcija pasižymi tuo, kad vykstant komposto maišymui, jį veikiant sliekams, dalis susiformavusio komposto pradeda slinkti per angą priekinės sienelės apačioje. Esant reikalui, jį galima kasti kastuvu, o viršų berti naujas kompostavimo žaliavas. Taip gaunamas nenutrūkstantis kompostavimo procesas, nereikia valyti komposterių ar perkrauti turinio.
Kompostuojamos medžiagas
Ruošiantis gaminti kompostą, svarbu parinkti jam tinkamas medžiagas. Dirvos mikroorganizmams, ardanties organinę medžiagą, reikia energijos, kuri priklauso iš esmės nuo anglies ir azoto santykio (C:N). Būtina palaikyti šių elementų proporciją, kad kompostuojamos medžiagos būtų aktyvios.
Daugumai mikroorganizmų tinkamiausia C:N proporcija – nuo 15:1 iki 30:1, t. y. 15-30 anglies dalių ir viena dalis azoto. Kad būtų galima orientuotis, koks kompostuojamų medžiagų C ir N santykis, reikia apytiksliai žinoti žinoti jų cheminę sudėtį.
Paprastai galima pasakyti, kad anglies turi daugiau “rudos” medžiagos ( medis, popierius ir pan. ), o azoto – “žalios” medžiagos (žolė, fekalijos, mėšlas, t.y. skatinančios augimą ).Kompostas būtų “švaresnis”, jeigu dauguma kompostuojamų medžiagų būtų naudojama iš to paties lauko ar ūkio, kuriame jis ruošiamas. Šios medžiogos – tai įvairių augalų liekanos, mėšlas, srutos, medžių šakutės, piktžolės, vaisių ir daržovių atliekos.
Naudojamos taip pat virtuvės atliekos, popierius, kiaušinių lukštai ir pan. Į kompostą dedama organinių trąšų – kaulų miltų, žuvies miltų, kraujo miltų , paukščių mėšlo bei fekalijų. Į 1 m3 komposto masės reikia pridėti mažiausiai 4-5 kg kalcio ir kitų natūralių mineralinių trąšų, taip pat ir pelenų. Kai dirva lengvesnė, dedama molio, o jei dirva sunkios mechaninės sudėties-smėlio. Reikia atsiminti, kad dirva turi sudaryti nuo dešimtadalio komposto masės.
Išvados po vienerių metų komposterio naudojimo
1. Komposterio konstrukcija pasiteisino, maždaug po pusės metų kompostavimo masė pradeda slinkti į lauką per apatinę skylę( jos nereikia iškasinėti);
2. Šio dydžio komposterio užtenka 8 asmenų šeimai, jei naudojamas buitinių įrančių atliekų ir namų aplinkos augalinių atliekų kompostavimui.